Lietuvos ūkininkų sąjungos Mažeikių skyrius drauge su Savivaldybe rajone kasmet skelbia konkursą „Metų ūkis“. Taip norima paskatinti rajono žemdirbius pažangiai ūkininkauti, siekti gamybos efektyvumo ir ekologinės pusiausvyros, geriau tvarkytis savo ūkyje.

Rugsėjį paskelbę kvietimą registruotis ir dalyvauti konkurse, jo organizatoriai sulaukė paraiškų iš keturių mūsų rajone veikiančių ūkių. Praėjusią savaitę visuose juose apsilankė, su ūkių įkūrėjais ir puoselėtojais bendravo konkurso vertinimo darbo grupės nariai.


Organizuojamas tris dešimtmečius

Ilgiausias tradicijas žemdirbių bendruomenėje turinčiu konkursu vadinamas „Metų ūkis“ vyksta 32 kartą. Laikui bėgant, respublikinio konkurso organizavimo tvarka ir pats konkursas keitėsi, tačiau esminis principas išliko: pastebėti tuos ūkininkus, kurie pastaraisiais metais yra padarę didžiausią ūkio vystymosi pažangą.

Konkursas organizuojamas vadovaujantis patvirtintais nuostatais, laimėtojais kasmet tampa įvairaus dydžio, skirtingas veiklas vykdantys gyvybingi, tvarūs, pažangūs ūkiai. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) sprendimu, konkursas gali būti organizuojamas visose Lietuvos savivaldybėse, tačiau į respublikinę apdovanojimo šventę kviečia tik dirbančių ir veiklą vykdančių rajoninių ūkininkų sąjungų laimėtojus.


Konkursas – iš dviejų etapų

Mažeikių rajone „Metų ūkis“ renkamas beveik nuo pat konkurso gyvavimo pradžios. Susidarytų didelis būrys rajono ūkininkų, kurie vienais ar kitais metais yra dalyvavę konkurse, tapę laimėtojais. Pagal 2025 metų „Metų ūkio“ nuostatus, kurie buvo patvirtinti liepos 10 d. Savivaldybės merės Rūtos Matulaitienės potvarkiu, konkursas mūsų rajone vyksta dviem etapais. Pirmame etape pagal pirminius vertinimo kriterijus seniūnijos išrinko geriausius ūkius, padariusius didžiausią pažangą per pastaruosius metus. Be to, apie organizuojamą konkursą buvo paskelbta LŪS Mažeikių skyriaus paskyroje „Facebook“ ir per 2 savaites po įrašo paskelbimo kiekvienas rajono ūkininkas galėjo savarankiškai iškelti savo ūkio kandidatūrą. Praėjusį trečiadienį vertinimo darbo grupės nariai vyko į ūkius jų apžiūrėti, pasikalbėti apie veiklą, ateities planus, pasidžiaugti esamais pasiekimais, aptarti plėtros galimybes.

Antras etapas prasidės netrukus – LŪS Mažeikių skyriaus paskyroje bus paskelbti ūkių aprašymai ir visi norintys ir sekantys informaciją apie Mažeikių rajono žemės ūkį galės atiduoti savo „internetinius“ balsus. Vėliau vertinimo darbo grupės nariai bendrame susirinkime taip pat atiduos savo balsus už ūkius, kurie, jų manymu, verti laimėtojų vardo. Renkant nugalėtojus bus sumuojami vertinimo darbo grupės narių ir visuomenės balsai. Tradicinis nugalėtojų paskelbimo ir apdovanojimų renginys numatytas lapkričio pabaigoje.

Vertinimo darbo grupėje – šeši nariai

Dabar – apie darbo grupės narių susitikimus su konkurso dalyviais. Šiemet visų 4 konkurse dalyvaujančių ūkių savininkai rado laiko savo valdose priimti vertinimo darbo grupės narius, su jais pabendrauti. Tarp vertintojų – Savivaldybės vicemeras Eimantas Salatka, Savivaldybės administracijos Kaimo reikalų ir žemėtvarkos skyriaus vedėja Milda Šukienė bei šio skyriaus vyriausioji specialistė Sigutė Jucytė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Mažeikių biuro vadovė Jolanta Beniušienė, LŪS Mažeikių skyriaus pirmininkas Eligijus Pocevičius, „Metų ūkio 2024“ pirmosios vietos laimėtojas ūkininkas Vaclovas Šiaulys.


Patys augina, patys perdirba

Apžiūrą komisijos nariai pradėjo Purvėnuose įsikūrusiame Linos ir Artūro Pekauskų ūkyje. „LA ūkis“ – taip savąją veiklą ir puoselėjamą prekės ženklą pavadino purvėniškiai. Ūkininkai pasakojo, kad sodybą, aplink kurią auga šimtamečiai ąžuolai, klevai ir liepos, nusipirko 2013- ųjų gruodį. Tam, kad turėtų kur pailsėti, praleisti vasaras, laisvalaikį. A. Pekauskas psakojo: įsigyta žemė buvo labai užpelkėjusi, todėl pirmiausia teko imtis dirvožemio sausinimo. Teko išvalyti melioracijos griovį, sutvarkyti rinktuvus. O jau po metų šeima įregistravo ūkį ir pasodino pirmuosius graikinių riešutmedžių sodinukus. Pamažu juos įtraukė siekis kurti savo svajonių ūkį. Šiuo metu ūkininkai turi 6,5 ha nuosavos žemės ir 2 ha jos nuomojasi. O augina lazdynus ir graikinius riešutmedžius, obelis, kriaušes, slyvas, sausmedžius, avietes, vynuoges, serbentus, spanguoles, šilauoges, kitokius uogakrūmius ir vaiskrūmius.


Nutarė ne tik auginti, bet ir gaminti

Per pirmuosius penkerius ūkininkavimo metus Lina ir Artūras suprato, kad uogų, vaisių, riešutų auginimas ir pardavimas – daug sąnaudų reikalaujantis, bet mažą pridėtinę vertę kuriantis reikalas. Ir sugalvojo, kad verta bandyti patiems perdirbti ūkyje užauginamą derlių. Kitaip tariant, sumanė gaminti produkciją, pasižyminčią aukštesne pridėtine verte. „Miestiečiai nori pirkti išvaizdžius vaisius ir daržoves. O juk ne visas derlius yra tobulas. Pavyzdžiui, obuoliai juk ne visi idealiai raudoni, lygiašoniai. Iš tų neprekinės išvaizdos, įgnybtų, įdaužtų vaisių ar uogų privirdavau uogienių, džemų tiek, kad lentynos linkdavo. Mūsų šeima tiek nesuvalgydavo. Pradėjau ieškoti receptų, šį tą įdomesnio gaminti. Eksperimentavau, siūlydavau ragauti šeimos nariams ir kitiems žmonėms – taip tyrinėjau rinką“, – pasakojo ūkininkė. Dabar pora turi gamybos cechą, kuriame iš ūkyje užaugintų uogų, vaisių ir daržovių gaminami uogų skanėstai, cukatos, liofilizuoti produktai, uogų sultys, sirupai, nektaras, pagardai.


Savo svajonių ūkį pavyko sukurti

Kalbėdami apie ateities planus ūkininkai sakė norintys plėsti gamybą, samdyti darbuotojų. Juolab, kad pastaruosius porą metų „LA ūkio“ produkcijos paklausa auga. „Kadaise žiūrėdami televizijos laidą „Svajonių ūkis“ norėjome sukurti savąjį. Laikui bėgant, supratome: svajonės pasiekiamos, bet tik sunkiai ir kantriai dirbant“, – akcentavo L. Pekauskienė. Artūras pridūrė, kad judviejų ūkyje visuose etapuose – derliaus surinkimo, apdirbimo – yra ypač daug rankų darbo. „Mažas našumas didina savikainą. O kai gaminių savikaina didelė, ir jų kaina nemaža. Tai mažina konkurencingumą, nors tų produktų rinkoje nėra daug. Jei būtų įmanoma, norėtųsi, kad iš mažiau darbo daugiau produktų rastųsi“, – į klausimą, ką norėtų pakeisti, jei turėtų tokią galimybę, atsakė A. Pekauskas.


Ūkininkauja devynerius metus

Kitas konkurso „Metų ūkis 2025“ dalyvis – Manto Lalo augalininkystės ūkis Laižuvoje. „Mano tėvai ūkininkavo, o paskui ūkį perėmiau aš. Galima sakyti, kad užaugau tėčio kombaino, traktoriaus kabinose. Būdavo, kad ir pamiegodavau ant sėdynės. Tai, man atrodo, žemės ūkis nuo mažens įaugo į kraują… Nors buvo laikas, kai žadėjau neūkininkauti, būdamas 16-os maniau, kad mano miestas yra Klaipėda. Bet paskui, kaip sakoma, pašaukė noras dirbti žemę. Tada dar sutikau būsimą žmoną Justiną“, – pasakojo M. Lalas, įgijęs suvirintojo specialybę, kuri dabar pagelbėja ūkyje.


Ūkininkauti laižuviškis pradėjo 20-yje hektarų. Po truputį, kasmet pridedant po 10 hektarų žemės, ūkis užaugo, išsiplėtojo. Šiuo metu ūkininkas vienas pats įdirba 145 hektarus žemės, tad tvirtina, kad tikrai yra ką veikti.

Ūkyje kaip sporte būna ir pralaimėjimų

M. Lalas – ne tik ūkininkas, jis yra labiau žinomas kaip profesionalus sportininkas – galiūnų sporto atstovas. Jis neabejoja: sportas padėjo išsiugdyti discipliną, o disciplina reikalinga ir ūkyje. „Ūkininkavimas yra labai įtraukianti veikla. Panašiai kaip ir sporte pagauna azartas, o pralaimėjimai ir sporte, ir ūkyje – „neskanūs“. Bet supranti, kad nebūtinai tapsi laimėtoju“, – kalbėjo konkurso dalyvis.


Pasak jo, vienas sudėtingiausių dalykų ūkininkaujant – gamtos išdaigos ir gendanti technika. O kai vienu metu apvilia ir gamta, ir technika, būna išvis nelinksma. „Jei galėčiau, jei turėčiau tokią galią, tai keisčiau grūdų supirkimo kainas. Dar norėčiau, kad pasikeistų visuomenės požiūris į žemės ūkį. Kai pasikalbu su žmonėmis, susidaro įspūdis, jog daug kas nebeprisimena, iš kur ir kaip atsiranda maistas. Į prekybos centrus nueiti ir nusipirkti paprasta. Bet esminis dalykas – koks yra maisto kelias iki vartotojų stalų – pamirštas. Dar prieš kokius 15 metų mūsų miestelyje kas antroje sodyboje būdavo auginama bent po vieną kiaulę, karvę. Visi žinojo, kiek darbo, kiek laiko reikia skirti tam, kad užsiaugintum ir turėtum maisto“, – mintimis dalijosi ūkininkas.


Nuo medienos gaminių – prie bičių

Iš Laižuvos vertintojai pasuko Plinkšių, kur įsikūręs Alvydo Nabažo ir jo dukters Rasos Nabažaitės plėtojamas bitininkystės ūkis „Užpelkių medus“, link. A. Nabažas save vadina jaunu bitininku. Bitininkyste jis užsiima nuo 2019 metų. „Dirbau su medžiu, gamindavau visokias pavėsines, šulinių apdailas ir visa kita, ką galima panešti. Paskui pradėjau daryti avilius. Būdavo, žmonės skambina pasiteirauti dėl avilių ir taip pat klausia, ar bitininkauju. Jei atsakai, kad nebitininkauji, kažkodėl neperka tų tavo avilių. Nustebau, pradėjo graužti toks vidinis kirminas – kodėl, kas čia yra. Tada padovanojau vienam žmogui avilį, jis man atvežė ir padovanojo bičių. Taip netikėtai įsivėliau ir tikrai negalvojau, kad yra tiek daug visokių su bitininkyste susijusių reikalų“, – pasakojo plinkšiškis.


Šiuo metu Nabažų duetas turi 40 avilių, sustatytų keturiose Plinkšių apylinkių vietose. Per sezoną jų bitės suneša apie toną medaus. „Orientuojamės ne į kiekį, o į kokybę. Esame keisti bitininkai – bėgame nuo rapso laukų. Stengiamės kurti didesnę medaus pridėtinę vertę“, – kalbėjo bitininkas.


Žmones šviesti verta

Pasak A Nabažo, bitininkavimas jam ir pati maloniausia, ir lengviausia darbo dalis. Sudėtingiausia – prekyba. Ūkio produkciją tėvas ir dukra parduoda mažmeniniu būdu – internetu, mugėse. R. Nabažaitė yra pirmoji Baltijos šalyse medaus someljė. Ji nuolat organizuoja ir veda medaus edukacijas, degustacijas, mokymus. Ūkininkai mato visuomenės švietimo prasmę. Pasak R. Nabažaitės, kad ir kaip gražiai pateiksi savo produkciją, kad ir kokios gražios yra nuotraukos, to neužtenka. Reikia žmogų išmokyti, įtikinti, kad medus yra vertingas produktas. „Bitininkavimo verslą, jeigu tu jį nori vykdyti sėkmingai, reikia pradėti labai iš toli. Turi bandyti keisti vartotojų požiūrį į bendrą medaus rinką, o jau tik tada, susikūręs savo prekės ženklą, gali bandyti įtikinti savo ūkio medaus aukštesne verte. Reikia labai daug pasakoti, kol žmogų privedi prie supratimo. Nežinau, ar dar yra kokia verslo sritis, kurioje viskas taip per aplink, iš toli“, – pasakojo R. Nabažaitė.


Galvijų įsigijo, kad neaugtų krūmai

Konkurse „Metų ūkis 2025“ dalyvauja ir Antano Naujoko Pavirvytės dvaras. Jo savininkas įsitikinęs: šalia dvaro turi būti ir ūkis. Šiuo metu A. Naujokas laiko 20 škotų hailendų veislės galvijų bandą, turi 20 hektarų žemės.


Vertinimo darbo grupės nariams jis papasakojo, kaip 2009 metais įsigijo labai nugyventą dvarą su aplink esančia žeme. Teritorija buvo apžėlusi krūmais, žole. O nupjovus senas obelis, krūmus, netrukus imdavo želti atžalos. Tad po kurio laiko A. Naujokas įsiklausė į pažįstamo žmogaus patarimą įsigyti kelis hailendus, neva jie viską sutvarkys. Taip dvaro savininkas „įsitaisė“ galvijų ir tvirtina, kad krūmus jie iš tiesų naikina. Nors dalį galvijų, atėjus laikui, ūkininkas paskerdžia, o mėsą parduoda, vis dėlto galvijų auginimo jis nevadina verslu. „Kai per dieną bendrauju su žmonėmis, o jų yra visokių – gerų ir nelabai, vakarais einu protingai su karvėmis pasišnekėti. Hailendai draugiški, labai bendruomeniški. Ir smalsūs – kai ką nors parke dirbu, jie susirenka pasižiūrėti, ką čia jų plotuose kas veikia“, – juokavo Akmenės seniūno pareigas einantis A. Naujokas.


Straipsnį parengė: Santarvės laikraštis, santarve.lt
Nuotraukų autorė, žurnalistė Neringa Švelnienė.